WHEN IS THE EU CHARTER OF FUNDAMENTAL RIGHTS APPLICABLE AT NATIONAL LEVEL

Abstract

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) nuo 2009 m. gruodžio 1 d. tapo Europos Sąjungos (toliau – ES) privalomos pirminės teisės dalimi. Nors Chartija kodifikuoja ir aiskina Europos Sąjungoje garantuojamas pagrindines teises, taciau Chartijos taikymas yra gana reiksmingai apribotas. Chartija taikoma tik tuo atveju, kai grėsmė kyla ES teisės normoms. Kai valstybių narių nacionaliniai teismai ir kitos institucijos susiduria vien tik su nacionalinės teisės problemomis, jos neprivalo taikyti Chartijos nuostatų, bet turėtų remtis nacionalinėmis konstitucinėmis normomis, kurios garantuoja pagrindinių žmogaus teisių apsaugą, bei tarptautinėmis žmogaus teisių sutartimis, pagal kurias valstybė narė yra prisiėmusi įsipareigojimus. Taciau konkreciose situacijose ne visada yra paprasta atskirti ES ir nacionalinės teisės taikymo sritis. Siame straipsnyje analizuojamos teorinės ir praktinės problemos, kylancios taikant ir aiskinant Chartijos 51(1) straipsnį, pagal kurį Chartijos nuostatos yra skirtos valstybėms narėms tik „tais atvejais, kai sios įgyvendina Sąjungos teise“. Siūloma laikytis pragmatisko požiūrio ir vertinti kiekvieną situaciją atskirai. Todėl turėtų būti analizuojama, ar konkrecioje byloje, be Chartijos nuostatų, dar galima taikyti ir kitas ES teisės normas. Jei atsakymas yra teigiamas, tai tokioje byloje turėtų būti taikoma ir Chartija, preziumuojant, kad Chartijoje įtvirtintos nuostatos gali būti reiksmingos bylos baigciai. Jei atsakymas yra neigiamas, nacionaliniai teismai ir kitos institucijos turėtų taikyti nacionalinius teisės aktus bei tarptautines sutartis, garantuojancias pagrindines žmogaus teises ir laisves.