Economic security and national competitiveness

Abstract

Kiekvienos salies gebėjimas savarankiskai vystytis ir pažanga reiskia gebėjimą savarankiskai įgyvendinti ir ginti nacionalinius interesus ir sukurti palankią aplinką investicijoms ir inovacijoms, plėtoti intelektualinį potencialą. Ekonomika kuri nuolat vystosi, gali atlaikyti vidaus ir isorės grėsmes. Ekonominių procesų patikimumas ir efektyvumas leidžia susvelninti destabilizuojancių procesų poveikį. Straipsnio tikslas– atskleisti ekonominio saugumo apraiskas Lietuvos teisinėje sistemoje ir įtaką salies konkurencingumui. Tyrimo objektu pasirinktas salies ekonominis saugumas. Tyrimo metodai: dokumentų analizės naudotas is gryninti ekonominio saugumo sampratą bei apraiskas Lietuvoje, analizuojant moksline literatūrą, teisės aktus, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo sprendimus, programinius dokumentus; statistinių duomenų analizė leido atskleisti ekonominio saugumo svarbą formuojant salies konkurencingumą; loginis- analitinis naudotas remiantis surinkta informacija suformuluoti tarpines ir galutines isvadas. Ekonominio saugumo objektais gali būti valstybė, visuomenė, pilieciai, įmonės , įstaigos ir organizacijos, teritorijos, atskiri objektai. Pagrindinis ekonominio saugumo subjektas yra valstybė, kuri vykdo savo funkcijas ekonominio saugumo srityje įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios pagalba . Ekonominio saugumo sistemoje pagrindinį vaidmenį atlieka nacionaliniai ekonominiai interesai, jų prioritetai. Norint nustatyti nacionalinius ekonominius interesus, būtina atlikti dabartinės ekonominės situacijos analize, identifikuoti plėtros tendencijas, taip pat atlikti visą eile kitų veiksmų. Ypac svarbu sukurti ekonominius rodiklius, kurie atspindėtų valstybės socialine-ekonomine plėtrą. Ekonominis saugumas yra vertinamas pagal tam tikrus kriterijus - veiklos rodiklius . Svarbiausi yra BVP struktūra, pramonės vystymosi tempai, investicijų augimo dydis; gamtiniai isteklia i, salies gamybinis ir mokslinis-techninis potencialas; efektyvus isteklių naudojimas; ekonomikos konkurencingumas vidaus ir užsienio rinkose; infliacija; nedarbo lygis; gyvenimo kokybė, pajamų nelygybė, materialinių gėrybių ir viesųjų paslaugų prieinamumo laipsnis; biudžeto deficitas ir valstybės skola; energetinė priklausomybė; integraciją į pasaulio ekonomiką. Taciau ekonominiam saugumui svarbu yra ne rodikliai, o jų ribinės vertės , kurių virsijimas kelia grėsme ekonominiam saugumui. Be ribinių vercių nustatymo ko gero svarbiau yra is gryninti ekonominio saugumo sąvoką, isskirti grės mes ekonomikai. Atlikta mokslininkų diskusijų analizė dėl ekonominio saugumo objekto siame straipsnyje parodė, kad tikslinga ekonominį saugumą nagrinėti valstybės lygyje, t.y. analizės objektu laikoma valstybė. Taipogi akcentuotina, kad siekiant įvairiapusiskai atskleisti ekonominio saugumo fenomeną, būtinos tarpdisciplininiai mokslo tyrimai, ypac teisės ir ekonomikos mokslo atstovų. Įstatymų leidėjas tiesiogiai neįtvirtina ekonominio saugumo sąvokos teisės aktuose. Teisės aktuose yra naudojama įvairios sąvokų variacijos, kurios savo turiniu yra artimos ekonominio saugumo konceptui: “ekonominiai rysiai“, „ekonominis pažeidžiamumas“, „ekonominis gyvenimas“, „ekonominė raida“, „ekonominis nestabilumas“, „finansų krizė“, „sesėlinė ekonomika“, „nepakankamas gynybos finansavimas“, „ekonominiai rysiai“ ir t.t. Nebuvimas aiskios ekonominio saugumo sąvokos definicijos, gali įtakoti teisinio pobūdžio loginius priestaravimus, dviprasmybes, sąlygoti teisines spragas. Sistemiskai analizuojant Lietuvos teisės aktus, ekonominio saugumo apraiskas galima identifikuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos nacionalinio saugumo strategijoje bei LR nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme.